Tekstai

Tapatybės beieškant: LPaD kelias

Pažymint LPaD jubiliejų, tenka apmąstyti ir jos istorinę raidą - kelius ir klystkelius ieškant profesinio tapatumo. Kad geriau suprastumėm dabartį, pastudijuokime draugijos  istoriją.  Šis pranešimas gimė draugijos narių Sigitos Žilėnienės, Dainos Natkevičienės, Audronės Nemanienės ir Ilonos Kajokienės grupelės iniciatyvos dėka. Susirinkome, gėrėme kavą ir kalbėjomės kaip kiekviena iš mūsų matėme draugijos gyvenimą. Iškilo daug prisiminimų, emocijų. Pamanėme, jog būtų svarbu suprasti, kaip matė įvykius kiekvienas buvusių kadencijų prezidentas. Tad paprašėme  juos apibūdinti savo prezidentavimo laikotarpį vienu sakiniu ar metafora.

Pokalbių  ir susitikimų metu  laisvai asocijuodamos, mes prisiminėme dvi citatas: Freud S. mintį - „Kartais aš galvoju, kad psichoanalizė tai gydymas meile“; ir grupinio analitiko Foulkeso “Grupė kaip gyvas organizmas neturi kito tikslo, kaip save stebėti, suprasti, prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir išgyventi“. Mąstėme, dėl ko šios citatos iškilo. Fukso citata, matyt, apie draugiją kaip gyvą organizmą, kuris yra krizėje ir ieško būdų kaip išgyventi, o Freudo mintis apie tai, ko stinga draugijai, buvimo ryšyje vieniems su kitais, nes tai yra ne tik gydymo, bet ir išgyvenimo sąlyga. Nepretenduojame rasti teisingų atsakymų, kas lėmė draugijos tapatumo krizę dabartiniu laikotarpiu, veikiau keliame klausimus ir kviečiame ieškoti būdų, kaip produktyviai iš jos išeiti.

LPaD raidą įtakojo tam tikras istorinis socialinis kontekstas, draugijos narių sąveika tarpusavyje ir sąveika su atvykstančiais bei išvykstančiais mokytojais. Draugijos vystymasis -  bendras visų narių veiksmų ir emocijų išraiškos rezultatas ir apima daugybę įvykių: mūsų pačių mokymąsi, kitų mokymą, Tarybos ir MK santykius, santykius su Amsterdamo grupe, su giminingomis psichodinaminėmis programomis;  bei santykius su savo studentais. Grupinis psichoanalitikas S.Foulkesas sakė: „grupė kaip visuma funkcionuoja kaip besikeičiantis laukas, kuriame atskiru metu vienas ar kitas aspektas gali tapti centrine figūra, o kiti aspektai tos figūros fonu, bet tai nereiškia, kad figūra yra reikšmingesnė ar svarbesnė nei fonas.” Todėl nė vienas atskiras LPaD, kaip organizmo, simptomas negali būti atsietas nuo narių pasirinkimų, veiklos  ir santykių LPaD viduje, o yra šių reiškinių visumos išraiška.

LPaD raida  vyko ne abstrakčioje realybėje, o sąveikoje su konkrečiu kontekstu. Visuomeninis istorinis kontekstas - tai Atgimimo laikotarpis Lietuvoje. 1988-ųjų metų nuotaikos yra kaip kolektyvinio aktyvumo pamatas,  sudaręs galimybę realizuotis įvairioms svajonėms, tame tarpe ir psichoanalizės atėjimui į Lietuvą. Ir šio konteksto analizė psichoanalitiniame diskurse taip pat labai svarbi.  Kaip teigia A.Grey (1993), „negalime pilnai analitiškai suprasti kliento, neįtraukdami informacijos apie jo kontekstą, kuriame jis funkcionuoja. Kontekstas čia gali būti suprantamas kaip tam tikra žinių sistema, kuri nėra tiesiogiai susijusi su elgesiu ar net šeimos istorija, tai žinios apie platesnę socialinę aplinką ar laikmetį, kuriame minimi įvykiai vystosi. Šios kontekstualios perspektyvos sudedamosios dalys yra tyrinėjamos remiantis tomis pačiomis kategorijomis, kuriomis  remiantis klasifikuojame   klinikinius stebėjimus“ (Individuality, Conformity and Collective Identity. Int. Forum Psychoanal., 2:9-12).

Buvusios kadencijos vice-prezidentė Vilma Kuzmienė (1989-1992m.) to laikmečio dvasią apibūdino taip : „buvome lyg FTB agentai...mes buvome TIESOS ieškotojai... Psichoanalizė kaip pasipriešinimas.. tada jaučiausi kaip REVOLIUCIJOS dalyvė...Psichoanalizė atrodė labai labai tiesa, kovėmės už ją. Sunkumai buvo daugiau politiniai, o narių aktyvumas buvo didelis“.   Kristalizavosi pagrindinis draugijos tikslas – pažinti ir skleisti psichoanalizės idėjas ir įdiegti jas praktikoje. Tam reikėjo sukurti draugiją, mokytis ir tapti profesionalais.

„Smalsumas atveda psichoanalizę į Lietuvą“, taip rašė pirmasis prezidentas V.Pocius apie LPTD įkūrimą 1989m. Psichologai bei gydytojai,  sudarę LPTD pagrindinę grupę, buvo smalsūs ir guvūs. Sistemingai mokytis tuo metu buvo galima tik užsienyje. Tad 1990m. Prezidento ir kitų tarybos narių išvykimas į užsienį, jaunai draugijai reiškė didžiulę viltį, kad grįžę jie parveš dovanų, bet tuo pat metu ir didžiulį praradimą. Grįžo po ilgo laiko ir tik viena. Tad pati Draugijos raida prasidėjo tam tikra krize - trauminiu išsiskyrimu ir paliekančiųjų bei paliktųjų jausmais. Tačiau kiekvienoje krizėje slypi galimybės. Pačių ieškojimai, skaitymai bei kviestiniai pavieniai mokytojai, ypač padedant prezidentui Pociui ir kitiems, besimokantiems Suomijoje, formavo pagrindus apie tai, kas yra psichoanalizė ir kas yra psichoanalitinė mintis. Tuo metu draugijos nariai vieningi ir labai susitelkę,  aktyvūs. Vienijo bendras alkis siekti žinių ir susirasti tėvus, kurie galėtų tomis žiniomis pamaitinti. Vasaros mokyklose ir EFPP seminaruose užmegzti asmeniniai santykiai į Lietuvą atviliodavo garsių mokytojų. Anot buvusios kadencijos prezidentės  Jūratės Ulevičienės (1992-1994m): “ nuo svajonės ėjome link realybės, nuo psichoanalizės link psichoanalitinės psichoterapijos”. Intensyviai susirašinėdami, organizuodami pavienius seminarus ir mėgindami ieškoti pakaitalų prarastiems svarbiems asmenims stengėmės pasauliui perduoti žinią, kurią taip suformulavo buvusios kadencijos prezidentė  Sigita Žilėnienė (1994-1998m.): “...Ir mes  (likę Lietuvoje) norime mokytis !!! ”. Atkaklių pastangų dėka, bendradarbiaujant su olandų draugija 1995-2000m. prasidėjo Psichoanalitinės psichoterapijos Mokymo programa. Atsirado galimybė formuoti savo tapatumą. Ji buvo labai intensyvi: 43 seminarai tik programoje, o tuo metu dar vyko papildomi seminarai visiems draugijos nariams ir nesimokantiems programoje.

Tuo pat metu kūrėsi ir daugiau giminingų  dinaminės pakraipos psichoterapinių organizacijų, kurios taip pat ieškojo sau erdvės: Jungo ir Adlerio draugijos, Grupinės analizės draugija, Individualios psichodinaminės psichoterapijos programa (kitais metais švęsianti savo 20-metį), psichodinaminė psichiatrų draugija.

Siekdami žinių tiek susitelkėme, kad neliko nei erdvės, nei laiko galvoti apie tuos draugijos narius, kurie nesimoko mokymo programoje. Po truputį draugijos veikla susitapatino su grupe žmonių, besimokančių programoje, visi kiti spontaniški aktyvumai, buvę tokie patrauklūs platesniam ratui žmonių, apmirė... Draugijos gyvenimas ėmė darytis uždaru, jame atsirado poreikis siekti vis rimtesnių standartų, apsibrėžti vis tvirtesnėmis ribom. Buvo labai intensyvus ir sunkus laikotarpis, tad  ne veltui buvusios kadencijos prezidentas Jevgenij Šarov jį apibūdino taip (1998-2000m.): “geriausias laikotarpio simbolis - gauti VU psichoterapeutų sertifikatai”. Šios krizės įveika garantavo mums visiems psichoterapeuto bazinį (core) tapatumą ir 2000 m. asocijuotą narystę EFPP.  Tuo metu džiaugdamiesi savo pasiekimais nepastebėjom, kaip užgimsta individualizmas.

Antroji krizė ištiko jau pasibaigus olandų programai, kai išvykus mokytojams teko patiems kurti draugijos veiklą. Mūsų mokytojai augino mus tol kol tapome pajėgūs patys tapti tėvais, ačiū jiems už tai. Tapatindamiesi su jais kūrėme savo mokymo programą. Toks buvo Olandų programos vadovų Jaap ir Arie perduotas uždavinys. Buvusios kadencijos prezidentė Aurelija Markevičienė (2000-2004m) pabrėžia  mūsų sugebėjimą „susilaukti palikuonių“, cituoju tuo laikotarpiu svarbiausias dalykas buvo tai, kad patys pradėjome ruošti psichoanalitinius psichoterapeutus. Nuo 2003m. surinkome 4 kursus ir šiai dienai turime 14 baigusiųjų... Kas buvo unikalu Europos psichoanalitiniame pasaulyje - turėjome programas mokytojams”. Siekėme tapti panašiais į savo mokytojus ir kartu tapatinomės su visoje Europoje dirbančiais analitiniais psichoterapeutais, siekėme jų standartų, tai yra EFPP reikalavimų. 1997 m. buvome priimti į šią organizaciją svečių teisėmis, o 2000 m.- asocijuotų narių teisėmis. Bet reikia pasakyti, jog tobulėjant visų Rytų Europos psichoanalitinių psichoterapeutų kvalifikacijai, kuri kyla ir nebe vakarų kolegų indėlio, finansinės paramos ir altruizmo, visgi 2009 m. kovo mėnesį naujai priimti EFPP reikalavimai paskelbė, jog psichoanalitinio psichoterapeuto reikalavimai yra griežtinami, kad būtų išlaikytas psichoanalizės minties grynumas. Tai kartu reiškia, jog LPaD, taip ilgai siekusi tapti šios Federacijos nare, ja būti negalės, nes profesinis narių pasirengimas yra per mažas. Gavę šią žinią, nusivylėm. Likome atstumti tų, kuriuos siekėme internalizuoti ir su kuriais tapatinomės. Vis tik separaciją su savo „tėvais“ olandais išsprendėme kūrybingai: tapome mokytojais, atsirado mokinių, o dalis mūsų pradėjo siekti analitikų vardo. Per sukurtas mokymo programas toliau skleidėme psichoanalitinę mintį ir tai pavyko. Programos sėkmingai dirba, kiekviena jų turi savo organus Mokymo komitetus, tik... atsiranda atotrūkis tarp vieni kitų,  tarp programų, komitetų ir draugijos.

Trečioji krizė susijusi su siblingų  kovomis, kurios neišvengiamos ieškant savojo identiteto.  Broliai ir sesės konkuruoja, riejasi ir taip diferencijuojasi. Jie kuria savo „šeimas“ – atsiranda  ne tik psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programos, bet ir psichoanalitikų draugija bei Studijų grupė.  Ieškant savo kelio didėja skilimas, kuris  silpnina ir drasko draugiją. Užaugę - „palieka namus“, tai normalu, tik gaila, kad nuvertina juos, nemato reikalo jais rūpintis. Siblingų tarpusavio konkurencijoje kažkaip simptomiškai atrodo tai, kad nėra formaliai apibrėžtų bendradarbiavimo santykių tarp LPaD tarybos ir visų MK, kurie tarsi egzistuoja paralelinėse erdvėse, nors visos mokymo programos veikia LPaD rėmuose. Draugijos suvažiavimai nebesurenka kvorumo, pavienių asmenų iniciatyva organizuojami svarbūs draugijai renginiai. Matyt šalia daugybės gerų dalykų, kuriuos įgijom, mūsų „tėvai“ perdavė ir dalelę psichoanalitinio pasaulio narcizinės kultūros: „veidrodėli pasakyk kas pasaulyje gražiausias?“. Tai labiausiai pajutom, kuomet mūsų pasiekti standartai pasirodė nepakankami. Diferenciacija draugijos viduje, poreikis susikurti ribas tarp analitikų, ne analitikų, mokytojų ir studentų vyksta ilgai, ir skausmingai. Kartu su nuvertinimu ir nusivertinimu. Iš draugijos besitraukiant seniems nariams, siekusiems susikurti psichoanalizės struktūrą, pajutome didžiulę tuštumą ir praradimą.

Kuomet sėdėdamos keturiese ir kalbėjom apie šį laikotarpį, užplūdo didelis liūdesys ir pirmą kartą supratom, kad gedim tų, kurie pasitraukia. Tuo pat metu paaiškėjo, kad tas gedulas, kurį lengviau tverti per pyktį, nepaliko vietos džiaugsmui dėl naujų narių, kurie tyliai jungėsi prie draugijos atnešdami su savimi naują kraują. Šios krizės kulminacija buvo 2006 m. prezidento laiškas nariams, kuriame jis pranešė pavargęs nuo individualizmo, asmeninės atsakomybės ir palaikymo stokos. Laiške jis išsakė gėdą dėl narių pasyvumo artėjant S.Freudo jubiliejui. Draugija atsilaikė nedidelės žmonių grupės pastangomis, pasitelkus kolegas iš kitų psichodinaminių draugijų bei VU, konferencija įvyko. Buvusios kadencijos prezidentas Raimundas Milašiūnas (2004-2007m.): taip apibūdina tą laikotarpį "ir būdamas prezidentas, ir dabar stengiuosi visais būdais propaguoti psichoanalizę. Beje, manau, kad iš dalies tai pavyko, nes bet kas šiandien Lietuvoje žino ir Freudą, ir psichoanalizę. Todėl savo prezidentavimo laikotarpį apibūdinčiau:   Freudas mirė... Tegyvuoja psichoanalizė! Man visa tai ženklina mano knygos...“.

Krizė tęsėsi ir gilėjo, aiškėjo, kad nėra tarpusavio palaikymo,  santykio ir veiklos derinimo tarp MK ir Tarybos , išlieka nebylus abiejų pusių ignoravimas: vieni slepiasi nes bijo būti kontroliuojami, kiti paranoiškai įtarinėja kad yra išstumti iš bendro konteksto... Krizę žymi ir sunkumas atsikratyti šių įtarumų ir bendradarbiauti vyresniems su jaunesniais nariais, psichoterapeutams su psichoanalitikais. Likome individualistų draugija, dažnai tik formaliai funkcionuojanti, vis dar susirūpinus: kas geras, o kas dar geresnis. Draugija primena seną gimdą, pagimdžiusią plejadą sėkmingų vaikų, panaudota savo reikmėm, tačiau dabar  ji labai stokoja didesnio įvertinimo ir padidžiavimo priklausymu jai.

Buvusios kadencijos prezidentė Liudmila Andrikienė (2007-2008m.) apie šią situaciją kalba taip : „draugiją galiu palyginti su didele aikšte, kurioje daug mašinų. Jos visos važiuoja kas sau, pypina ir kiekviena jaučiasi teisi ir įsitikinusi, jog žino kur ir kodėl važiuoja.. Nieks nieko nenori girdėti. Neaiškios teisės ir pareigos. Taip ir mūsų draugija - nenorime vieni kitų girdėti, bet darome kaip kiekvienas įsitikinęs savaip... Daug nesusišnekėjimo ir pasipriešinimo. Bet po paauglystės ateina jaunystė ir ribos nusistovi, atsiranda taisyklės ir atsakomybė“. Liudmilos kadencijos laikotarpis svarbus tuo, jog draugija atsivėrė ateinantiems naujiems nariams (tada įstojo 8), buvo organizuota pirmoji mokytojų mokymo programa psichodinaminiams psichoterapeutams, kurių didelė dalis papildė LPaD, papildytas Etikos Kodeksas.

Ar tėvų  elgesys nulemia vaiko asmenybės raidos kelią? Tai yra, ar LPaD istorijos pradžioje įvykęs išsiskyrimas su svarbiais nariais bei intelektualo ir kolegos netektis, olandų atneštos žinios, kurios vėliau pasirodė nepakankamos, turėjo įtakos tokiai komplikuotai vidinių santykių raidai šiandien? Būtų pernelyg paprasta tiesiog apkaltinti tėvus dėl vaikų problemų. Tenka pripažinti kompleksinę tarpusavio sąveiką tarp įgimtų vaiko savybių ir psichologinių tėvų charakteristikų bei jų „atitikimo“ tarpusavyje - tai yra raidos perspektyvos esmė (Gabbard, 2000). Mentalizacijos teorijos (Fonagy, Target) dėka žinome, jog mes internalizavome tą tarpusavio sąveiką tarp savęs ir tėvų, kartu internalizuodami ir afekto pobūdį, kuriuo nuspalvintas ankstyvasis ryšys.  Mentalinių reprezentacijų forma internalizuoti komplikuoti vidiniai objektiniai santykiai nuolat ir nuolat yra atkartojami gyvenimo eigoje, tame tarpe ir probleminės  interakcijos tarpusavyje...  Tą žinome iš psichoterapijos procesų analizės. Nereflektuotas liūdesys, paliktumas, pyktis ir nekomunikacija tarpusavyje (narcizinis pažeistumas), labai intensyvus stengimasis individualiai išreikšti savo poreikius - mūsų draugijos bendras psichologinis paveikslas.

Savo kelyje LPaD (LPTD) patyrė tapatumo neapibrėžtumą, kai jos nariai priklausė keletui draugijų, keletui mokymosi programų paraleliai, vienoje kurių buvo mokytojais, o kitose - studentais, vieną savaitgalį dalyvaudavo psichoterapeutų mokymuose, o kitą - psichoanalitikų seminaruose Amsterdame, o sugrįžus pirmadienį, vėl tapdavo psichoterapeutais. Darbe buvome vieni kitiems ir mokytojai ir kolegos. Deja, istorija neleido pasirinkti lengvesnio kelio ir lengvesnių tarpusavio santykių, išvengti ribų neaiškumo ir dėl to kylančio nesaugumo būnant vieniems su kitais .

Šiandien kviečiame kartu paieškoti atsakymo į klausimą „kam mums reikalinga ir ar reikalinga Draugija?“ Ką randame čia sau? (galimybę mokyti  kitus ir  būti „mokytoju“, pasipuošti savo CV, gauti studentus terapijai ar analizei? O gal propaguoti psichoanalizę?..).  Psichoanalitikė  K. R. Eisler (1970) m. tapatumo pojūtį apibrėžė kaip ego gebėjimą patirti save kaip tęstinį laike, kaip kontinuumą. Kokiu būdu LPaD gali užsitikrinti šį tęstinumą...? Šiuo metu Draugijoje yra 45 tikrieji nariai ir 1 kandidatas. Matome kelias tapatumo kryptis: 23 psichoanalitiniai psichoterapeutai bei 9 psichoanalitikai (ir kandidatai), 14 psichodinaminių terapeutų. Tarp narių yra tiek pirmosios kartos žmonių, kurie 1988 m. įkūrė Dinaminės Psichologijos grupę (Jūratė, Vitalija) ir tų, kurie 1989 m. įkūrė ir tęsė LPTD - Sigita, Vilma, Aurelija, Daiva, Olegas, Jevgenij, Raimundas ir kt.. Draugijoje yra ir kita karta - mūsų pačių studentai (Audronė, Aušra, Ieva, Vita ir kt.) kurie atėjo iš IPTK kursų, kuriuose dėstė ir patirtį kaupė absoliuti  dauguma pirmosios kartos LPaD narių, ir studentai iš LPaD kursų, kurie startavo 2003m.(Edgaras, Jolanta, ir kt.). Vadinasi, turime keletą kartų. Ko dar reikia, jei negalime tvirtinti, kad draugija pilnavertiškai save išreiškia?

Manome, jog neužtenka turėti savo mokymo programų. Pridurtume: turime tapti bendruomene, kuriai priklausytų ir mokslus baigę  studentai ir jų mokytojai, ir kiti psichoanalitiniai -psichodinaminiai psichoterapeutai, nesusiję su programomis. Turime užtikrinti tradicijų perimamumą. Kai senieji, pirmosios kartos Draugijos nariai nėra aktyvūs ir nesėdi šalia bent per metinę konferenciją ar filmo peržiūrą, naujieji nariai nesijaučia laukiami. Tuomet ir kyla paranojinės fantazijos, jog mokytojai (kitaip nei laukiama) neištveria savo mokinių „realistiškumo“ bei sėdėjimo greta. Taip, tai sunku, kai perkėlimai veikia. Bet atrodo, kad kontraperkėlimą (mokytojo, terapeuto) išbūti sunkiau, nei perkėlimą. Ko mes bijome? Būti pamatyti su žmogiškais ribotumais, su netobulumais?

Jaunieji kolegos, naujieji nariai ateina ieškodami ryšio ir mokymosi būti su savo vyresniaisiais kolegomis, gal kartu ir ieškodami kolegialaus savo prisirišimo objekto, pabaigus studijas, kas padėtų gedėti po išsiskyrimo su savo analitiku ar terapeutu, praradus savo siblingus iš mokymosi programos. Neseniai priimta draugijos narė laiške rašo: „Ačiū už palaikymą... Malonu įsitraukti į draugijos veiklą ir tęsti savo tapatumo raidos kelią“. Bet Draugijoje šiuo metu sunku surasti šiuos objektus, draugija  nėra atvira ir aktyvi.  Su tokia profesine bendruomene sunku identifikuotis. O ir žinią jie gauna netiesioginę - jog nėra pageidaujami, jog yra konkurentai, jog turi „pabaigti augti patys“ ir t.t. Iškyla klausimas: ar pasiteisinimas, kad turiu saugoti terapines ar supervizines ribas tėra pasipriešinimas ar tikrai neišvengiama būtinybė. Ar išties ribų (neretai jau ir užbaigto akivaizdinio proceso) saugojimas yra svarbesnis už galimybes bendradarbiauti?  Rigidiškai besilaikant ribų, prarandamas ryšys.  Prarandamas narių santykis ir su LPaD.

Kaip matote, iškyla psichoanalitinės kultūros perdavimo klausimas, nes turime jau kelias naujas narių kartas. Jei esame mokytojais, vadinasi esame tais, kuriuos mūsų studentai internalizuoja ir su kuriais tapatinasi, kurdami savo pačių tapatumą. Kadangi kaip minėjau neturime bendros erdvės diskusijoms, kas mėnesinių susitikimų , tai labai sunku perduoti tą bendrą kultūrą studentams. Ką jie internalizuoja be supervizoriaus, teorijos mokytojo - atskiro kiekvienam dalykui ir asmeninio terapeuto? Dabar internalizuoja individualistinį psichoanalizės suvokimą tik kaip profesinį instrumentą, bet ne kaip laisvos minties ir bendravimo pagrindą, teoriją suprasti politinėms, kultūrinėms tradicijoms.

Pabaigoje norėčiau vėl įterpti šiek tiek teorijos. Phylis Greenacre (1970m.) tapatumą apibrėžė kaip sudarytą iš dviejų dalių: pirmiausia, iš bendrumo pojūčio su kažkuo, tai, kas jungia į vienį; ir antrosios dalies - unikalumo pojūčio arba pasižymėjimą skirtumais, padedančiais atskirti save nuo kitų.  Tapatumo pojūtis iškyla tarpasmeninių santykių su kitais asmenimis kontekste , nes yra būtinas palyginimas , nes sprendimai  apie save sukuriami paties ir  kitų akimis.

Mano akimis, šiandieninę  situaciją LPaD įvardinčiau kaip „Tapatumo krizę“.  Mums trūksta Ph.Greenacre aprašyto bendrumo pojūčio, ir draugijos nariai pernelyg giliai, mano manymu, yra  susitelkę į savo unikalumo ir skirtingumo akcentavimą. Mūsų pasisakymas yra kvietimas atkurti gyvą bendruomenę - draugiją.  Esame labai reikalingi vieni kitiems: Mokytojai bei LPaD vyresnieji reikalingi naujųjų narių identitetui stiprinti, o jaunesnieji - kad padėtų įprasminti mūsų, kaip vyresniųjų bei mokytojų tapatumą ir padėti mums išgyventi perspektyvoje, jau istorijoje - skleidžiantiems psichoanalitinės psichoterapijos bei psichoanalizės idėją.

Grupinio analitiko Foulkes mintys teikia vilties, jis sako: „Nors kiekvienas narys yra labai individualus grupėje ir nukrypsta nuo standartinės normos, kartu grupės nariai sukuria normą, nes skatina sveikų dalių aktualizavimą, užtikrinantį grupės kaip organizmo sveikatą, įgalinantį, kompensuoti, perdirbti, adaptuoti kiekvieno nario nukrypimus. Bet ne tik grupė veikia kiekvieną savo narį, tuo pat metu narys veikdamas įtakoja grupę kaip visumą ir kiekvieną jos narį tuo pat metu“. Mes tikimės, kad draugijos kaip grupės tikslas išgyventi yra stipresnis, nei mūsų izoliacija.

Ir atrodo, kad didelis susidomėjimas šia konferencija, pasipylę pageidavimai stoti į draugiją šiandien rodo, kad mes pavargstame nuo labai vienišos profesijos, ir ieškome panašių į save...